Vertimas ir lokalizacija: kodėl jūsų produktų aprašymams reikia daugiau nei vertėjo
Dauguma internetinių parduotuvių, plečiančių veiklą į naują šalį, pradeda vienodai: paima esamus produktų aprašymus ir juos išverčia — arba automatiniu įrankiu, arba paveda vertėjui, dirbančiam žodis po žodžio. Rezultatas skamba taisyklingai. Tačiau labai dažnai jis tyliai atima pardavimus.
Ką iš tikrųjų daro vertimas
Vertimas paverčia žodžius iš vienos kalbos į artimiausią atitikmenį kitoje. Tai tikslu, pažodiška, ir — teisiniams dokumentams, instrukcijoms ar sutartims — būtent tai, ko reikia. Vertėjo darbas yra ištikimybė originaliam tekstui.
Ką vietoj to daro lokalizacija
Lokalizacija užduoda kitokį klausimą: kaip šios rinkos vietinis tekstų kūrėjas apibūdintų šį produktą, kad jį parduotų? Tai gali reikšti visišką sakinio pertvarkymą, idiomos pakeitimą vietiniu atitikmeniu, tono derinimą prie to, ko tikisi tos šalies pirkėjai, arba kitokio privalumo iškėlimą į priekį, nes vietiniams pirkėjams pirmiausia rūpi kas kita.
Vokietis ir lietuvis, skaitantys teiginį „nepraleidžia vandens, kvėpuojantis, skalbiamas skalbimo mašinoje“, gali reaguoti į labai skirtingai sudėliotą ir suformuluotą to paties teiginio versiją — nes tai, kas vienoje rinkoje skamba užtikrintai ir aiškiai, kitoje gali skambėti blankiai ar net keistai.
Kur tai konkrečiai atsispindi e-prekyboje
- Pavadinimai ir paieškos intencija. Žodžiai, kuriuos pirkėjas iš tikrųjų įveda paieškoje lenkiškai, nėra tiesioginis angliško rakto žodžio vertimas — tai tai, ką lenkas natūraliai pasakytų.
- Tonas. Žaismingas, neformalus tonas, kuris tinka JK mados prekės ženklui, rinkoje, kurioje tikimasi formalesnio, detalesnio teksto, gali atrodyti neprofesionalus.
- Pasitikėjimo signalai. Formuluotės apie garantijas, medžiagas ar naudojimo instrukcijas turi skambėti taip, tarsi jas parašė kažkas, suprantantis vietinio pirkėjo rūpesčius, o ne išverstos iš kitur.
Praktinė išvada
Jei plečiatės į naujas rinkas, klausimas, kurį verta užduoti apie kiekvieną produkto puslapį, yra ne „ar tai išversta?“, o „ar šios šalies pirkėjas patikėtų, kad tai parašyta jam?“. Būtent šį atotrūkį panaikina lokalizacija.